Įprasta manyti, kad darbe jausdami didelį spaudimą vyrai rėkia, o moterys – pravirksta. Nors Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, kad stipriai išreikštas emocijas darbe laikome neprofesionalumu, tačiau šis stereotipas – toli gražu ne visuomet teisingas. Dialogą apie emocinę sveikatą skatinančios iniciatyvos „Tech Kinship“ organizuotame renginyje šias temas gvildeno technologijų ir komunikacijos sektoriaus atstovai. Anot neformalios diskusijos dalyvių, emocijų darbe slopinti nereikėtų, tačiau yra tam tikros ribos.
Lyčių stereotipai nesitraukia
Naujai susibūrusi „Tech Kinship“ bendruomenė siekia sutelkti kuo įvairesnius žmones ir pradėti dialogą apie emocijas bei kitas temas, dažnai liekančias nuošalyje, taip pat skatinti augti tiek profesine, tiek emocine prasme be suvaržymų ir barjerų. Neseniai vykusiame pirmajame iniciatyvos organizuotame renginyje „Jos rėkia, jie verkia“ savo įžvalgomis apie emocijas darbo vietoje dalijosi „Vinted“ IT inžinerijos vadovė ir viena „Tech Kinship“ iniciatorių Aliona Sosunova, neseniai vienaragiu tapusio „NordVPN“ technologijų vadovas Marijus Briedis, „Vinted“ „Agile“ trenerė Ornela Vasiliauskaitė ir komunikacijos ekspertas, reputacijos agentūros „Winning“ įkūrėjas ir vadovas Andrius Baranauskas.
„Bendruomenės „Tech Kinship“ tikslas – sukurti erdvę, kurioje galėtume kalbėti be filtrų ir atvirai apie tai, ką galvojame. Emocijų tema įgauna vis didesnį aktualumą – tyrimas parodė, kad, pavyzdžiui, daug žmonių tikisi didesnių investicijų į darbuotojų psichologinę sveikatą iš įmonių. Bet svarbu kalbėtis ne tik kaip įmonėms, bet ir žmonėms, susiduriantiems su įvairiomis emocijomis“, – sakė A. Sosunova.
Gegužę Lietuvoje „Spinter tyrimai“ atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad maždaug pusė žmonių darbe vengia rodyti neigiamas emocijas, kad nepasirodytų neprofesionalūs, o kas penktas šaukiantį vadovą vyrą toleruoja labiau, nei moterį. Diskusijos dalyvių teigimu, vyrų ir moterų emocijos darbe vis dar suprantamos ir vertinamos skirtingai.
„Vis dar egzistuoja stereotipai: asertyvus vyras yra gerai, dėl to gali kartais parėkti, o moteris turi būti švelni, jautri, gal dėl to kartais gali ir paverkti. Tik nuo mūsų priklauso, ar sugebėsime iš to išlipti ir priimti žmones tokius, kokie jei yra. Kartu priimti tiesiog kaip žmones, o ne kaip tobulus darbuotojus, kurie būtų patogūs“, – sakė O. Vasiliauskaitė.
„Sakydami „aš, kaip vyras“ arba „aš, kaip moteris“, save užprogramuojame, kad į dirgiklius reaguojame skirtingai. Dažnai visuomenė pasako, kaip mes turime elgtis. Moterims visuomenė pasako, ką jos turi daryti, iki kelių metų gimdyti vaikus. Vyrams pasako, kiek jie turi uždirbti, kad turi būti lyderiai. Nežinau kam tenka didesnis spaudimas. Kai užsidarai tuose rėmuose, galvoji, kad vienose ar kitose situacijose turi reaguoti būtent taip. Tada verta užduoti sau klausimą: ar tai darai dėl to, kad manai, jog toks esi, ar dėl to, kad to iš tavęs yra tikimasi?“ – svarstė A. Baranauskas.
Darbe rodyti emocijas – normalu
Neretai bet kokios perdėtos emocijos darbo vietoje laikomos neigiamu dalyku, tačiau iš tiesų taip nėra – užplūdusias emocijas darbe reikėtų priimti kaip naudingą informaciją apie savijautą, sako O. Vasiliauskaitė: „Į emocijas žiūriu kaip į informaciją. Jei jaučiuosi blogai, mane kažkas nervina, galiu pasirinkti parodyti tas emocijas ar ne, bet jei jas pasirenku ignoruoti, tada emocijos susikaupia ir tampu tikrai nebestabili, priimu blogus sprendimus. Yra tokių vadovų, kurie moterims sako „nebūk emocionali“ ir daug žmonių dėl jų kenčia. Tačiau problema – visai ne pačios emocijos. Jeigu nustumiame emocijas į šalį, jos gali vėliau išlįsti per visus galus.“
Vis dėlto, pasak M. Briedžio, kai kurios emocijos darbo vietoje yra tinkamos tik iki tam tikros ribos. „Prieštaraučiau, kad visas emocijas rodyti yra gerai. Gal jos tinkamos iki tam tikro lygio, tam tikrose situacijose, bet tai labai priklauso nuo vietos: ar esi su savo komanda, vadovais, kaip tai atspindi organizacijos kultūrą. Manau, kad pravirkdyti žmogų darbe jau turėtų būti riba. Rėkimas ant visos komandos irgi yra riba. Tai netinkamo vadovo, neišmanančio nieko apie emocinį intelektą, pavyzdys“, – tikino jis.
„Geri vadovai šiais laikais yra ne tik technikai, kurie puoselėja tam tikrus įgūdžius, bet ir sugeba suvokti apie save ir pamatyti, ką kitas žmogus jaučia ir kaip jam būtų galima padėti. Geras vadovas turėtų pereiti visus tris lygmenis: „aš tave jaučiu“, „aš tave suprantu“ ir „aš tau noriu padėti“. Iki trečiojo ateiti sugeba ne kiekvienas“, – pridūrė M. Briedis.
Pašnekovai taip pat akcentavo, kad emocijos neretai yra „užkrečiamos“ – jei vienas darbuotojas jaučiasi itin laimingas ar itin prislėgtas, jo emocijas gali perimti ir aplinkiniai. „Visi ima jaustis blogai, jei vienas žmogus demonstruoja, kad jis blogai jaučiasi. Manau, kad kartais savo darbo vietoje sau leidžiame tai, ko neleistume kitose situacijose. Vienas dalykas kai tu parodai emocijas, kitas dalykas, kai per emocijas tu bandai kontroliuoti. Reikėtų paklausti, ar tos emocijos yra vedančios į priekį, ar tempiančios atgal“, – svarstė A. Baranauskas.
Į diskusiją įsijungusi renginio dalyvė Agnė atkreipė dėmesį ir į teigiamas emocijas: „Dažniausiai visi kalba tik apie neigiamas emocijas. Kalbame tik apie tai, kad blogai yra rėkti, reikšti neigiamus jausmus. Problema juk ir tame, kad jei vaikštai išsišiepęs, kiti galvoja, kad tau kažkas negerai. Turbūt palankiausia, kai esame neutralūs, nes su tokiais susikalbėti lengviausia. Kai atsiranda kažkokia stipri emocija, pasimetame, nes niekas mūsų nei mokykloje, nei namuose nemokė, kaip reikia bendrauti su kitais žmonėmis, kas yra empatija, kaip priimti bet kokias emocijas – ar jos būtų labai teigiamos, ar neigiamos. Juk mums reikalingas visas spektras.“
„Mūsų visuomenėje yra problema su terminologija. Visų pirma, neturime pakankamai žodžių išreikšti emocijas. Sakome, kad esame pikti ar laimingi, bet po šiais dviem žodžiais yra platus spektras. Kai nežinai, kad dabar jautiesi nusiminęs, galvoji, kad esi piktas. Taip atsiranda didelis nesusikalbėjimas. Kalbant apie komunikaciją, mes labai vengiame konfliktų. Iš esmės, visi terminai, susiję su konfliktu, yra karo terminai. Ir jeigu tu eini į konfliktą – reiškia kariauji. Nebūtina net pakelti balsą, užtenka kontrargumentuoti ir kolegos galvoja, kad kariauji. Labai svarbu pasakyti, kad ateinu su taika, ir kad ieškome bendro sprendimo. Komandoje svarbus pasitikėjimas ir kol nepasitiki kitais, tol negali reikšti emocijų“, – mintims dalijosi Agnė.
Ar reikia „legalizuoti“ emocijas darbo vietoje?
Dalyviai vienas po kito dalinosi mintimis ir asmeninėmis patirtimis, kaip jų emocijos darbo vietoje buvo priimtos arba ignoruotos. Anot jų, kai emocijos nepriimamos ar slopinamos posakiais „darbe emocijoms ne vieta“, „tu pernelyg emocionali“, žmogus dažnu atveju pasijunta itin vienišas. Emocijos nekyla be pagrindo, jos turi priežastį, tad ir jų ignoravimas palieka žmogų sunkioje padėtyje vieną, nesuprastą, nesaugų. Dėl to ir pats žmogus ima abejoti savo emocijų tikrumu, kas suteikia tik dar daugiau blogų emocijų.
Vis dėlto, pasak kalbėtojų, emocijos niekur nedingsta, jos visuomet randa išeities tašką, o dažniausiai – pačiu netinkamiausiu momentu. Svarbu suprasti, kad emocijų priėmimas nereiškia, jog šaukimas, keikimasis ar verkimas darbe taps nauju standartu, bet darbe jaustis savimi turėtų tapti labiau priimtina. Tokiu būdu darbuotojai galės suprasti, dėl ko kyla vienos ar kitos emocijos, kažką keisti arba išklausyti kitą žmogų ir padėti jam nurimti.
Birželio 30 d. įvyks antroji „Tech Kinship“ bendruomenės organizuojama diskusija, kurios tema – „Tikri vyrai taip nedaro“. Diskusijos dalyviai – „Vinted“ inžinerijos direktorius Vytautas Ašeris, sertifikuotas koučingo profesionalas Povilas Petrauskas, „Adform“ Produkto Valdymo operacijų direktorė Justina Andrijauskaitė-Karpovičė ir „Baltic Amadeus“ progreso technologijos padalinio vadovė Vaiva Kubilaitė – neformalaus pokalbio metu dalinsis mintimis apie visuomenės primetamą vyro vaidmenį. Nemokamą diskusiją gali stebėti renginio puslapyje užsiregistravę dalyviai.
