Dažnai pirmosiomis atostogų dienomis daugelį užburia gaivinančios jūros bangos ir odą auksinančios saulės vonios, tačiau Europos šalys gali pasiūlyti kur kas daugiau nei tik poilsį paplūdimyje. Per rūko šydą švytintys kalnai vilioja ir patyrusius žygeivius, ir tuos, kurie ieško naujų potyrių, kvapą gniaužiančių vaizdų ir atradimų skonio. Todėl mėgstantiems ilgus pasivaikščiojimus gamtoje kineziterapeutas Artūras Čižas pataria bent dalį atostogų praleisti aktyviai – žygiuojant, kopiant ar tyrinėjant naujus maršrutus. Vis dėlto jis pabrėžia, kad svarbiausia – nepamiršti pasirūpinti savo saugumu: tinkama avalynė, fizinis pasirengimas ir prisitaikymas prie oro sąlygų gali padėti išvengti traumų bei užtikrinti, kad kelionė paliktų tik malonius prisiminimus.
Paslaptingieji salų tarpekliai traukia kaip magnetas
Tarp keliautojų itin mėgstamos salos – Kreta, Kipras, Madeira, taip pat ir tokios kryptys kaip Turkija, Bulgarija ar Juodkalnija siūlo viską, ko reikia idealioms atostogoms: nuo ramių ir vaizdingų dienų paplūdimiuose iki įkvepiančių žygių po kalnus ir tarpeklius. Čia kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus ar pomėgių, gali atrasti sau tinkamą poilsio būdą.
Nors dauguma poilsiautojų pirmiausia svajoja apie ramų laiką atvirukų vertame paplūdimyje, jau po kelių dienų gali užvaldyti noras patirti daugiau – ištrūkti iš kurorto ribų ir išvysti didingą gamtos grožį. Todėl kelionių organizatorius „Novaturas“ dalijasi rekomendacijomis, ką verta pamatyti ir patirti populiariausiose tarp lietuvių kryptyse. O kineziterapeutas A. Čizas pataria, kaip pasiruošti aktyviam poilsiui ir į ką atkreipti dėmesį.
Vienas įsimintiniausių maršrutų, laukia Kretoje. Čia būtina aplankyti Samarijos tarpeklį – vieną ilgiausių Europoje, susiformavusį prieš maždaug 14 milijonų metų, kai kalnų upė prasigraužė giliai uolose. Nors visas žygis per 16 km ilgio tarpeklį trunka apie penkias valandas, laikas neprailgsta: keliautojai eina per Samarijos kiparisų miškus, kerta išdžiūvusią upės vagą, vėliau atsigaivina tyru šaltinių vandeniu ir galiausiai akmenuotu taku nusileidžia tiesiai prie Libijos jūros pakrantės.
Pasak „Novaturo“ komunikacijos vadovės Miglės Bielinytės, žygiai kalnų takais leidžia pastebėti tai, ko pro automobilio langą paprasčiausiai nepamatytum. Net ir po dienos juntamą nuovargį atperka įspūdingi vaizdai ir neišdildomi potyriai.
Ne ką mažiau nuostabus tarpeklis – „Avakas Gorge“ – slypi Laono plynaukštėje Kipre. Takas, kurio ilgis siekia 2,5 km, traukia laukinės gamtos grožiu ir tyla, o karštą dieną čia galima rasti šešėlį ir atvėsinti pavargusias kojas šaltame upelio vandenyje. Didingos uolos, akmenys, žydintys oleandrai, kalnų ožkų varpelių skambėjimas – besigėrint idiliškais vaizdais tarsi sustoja laikas. Tačiau šiam žygiui būtina neslystanti avalynė, nes dažnai tenka įveikti slidžius akmenis.
Kineziterapeutas Artūras Čižas siūlo į kelionę pasiimti ne tik žygio batus, bet ir patogią, nevaržančią judesių aprangą. Jei nesportuojate, po aktyvaus laipiojimo kalnais kitą dieną galite jausti stiprų raumenų skausmą, tad pasirūpinkite ir tepalu ar tabletėmis nuo skausmo.
„Dažnai pasitaiko nukrypti nuo lengvesnio maršruto, nes trasos gali pasirodyti painios, o žemėlapių nepastudijavote. Supratus, kad likusi trasos dalis tikrai ne pradinukams, reikėtų didesnio atsargumo. Kopkite lėčiau, itin atidžiai stebėkite, kur statote kojas (sudėtingose trasose gali kardinaliai pasikeisti reljefas). Be to, kalnų pažinimui vertėtų pasiruošti iš anksto. Paprasti pritūpimai ant abiejų ar ant vienos kojos sustiprins ne tik pačius raumenis – šiek tiek pagerės ir pusiausvyra“, – pataria ekspertas.
Ką aplankyti Madeiroje, Juodkalnijoje ir Turkijoje
Aktyvaus poilsio entuziastai didelį žygių maršrutų pasirinkimą atras Madeiroje. Vienas iš išskirtinių šios salos bruožų – levados, buvę drėkinimo kanalai, virtę vaizdingais takais, vingiuojančiais per miškus, kalnus, pakrantes ir net miestelius. Priklausomai nuo fizinio pasirengimo, galima rinktis lengvesnius ar sudėtingesnius maršrutus, o kiekvienas žingsnis čia atveria nepakartojamus kraštovaizdžius.
Kad žygiai atneštų džiaugsmą, o ne diskomfortą, kineziterapeutas Artūras Čižas primena, jog svarbu turėti pakankamai vandens – net jei oras atrodo vėsus, organizmas žygyje greitai netenka skysčių. Anot specialisto, ilgesniems maršrutams verta naudoti ir žygiavimo lazdas – jos sumažina apkrovą kelių sąnariams, padeda išlaikyti pusiausvyrą ir saugo nuo traumų nelygiose vietovėse.
Juodkalnijoje žygių entuziastai nepraloš aplankę Kotoro įlanką – ją supantys kalnai tarsi nusileidžia tiesiai į jūrą. Nuo senamiesčio galima pakilti apie 1400 laiptelių į kalną – iš viršaus atsiveria kvapą gniaužianti panorama. Žygiams tinka netoliese esantys takai, vingiuojantys tarp slėnių ir uolų. Aplankius Taros kanjoną – vieną giliausių pasaulyje – verta užsukti į Durmitoro nacionalinį parką, kur kalnų ežerai ir tankūs miškai kviečia pasinerti į laukinę gamtą.
Tuo tarpu Turkija, be poilsio kurortuose, kviečia atrasti ir Tauro kalnų grožį. Tazi kanjonas, senovinis Selgės miestas ar vadinamoji „Mažoji Kapadokija“ – tai gamtos ir istorijos derinys, kurį geriausia pažinti pėsčiomis. Vienas išskirtiniausių maršrutų – Likijos kelias, besidriekiantis net 509 kilometrus palei Viduržemio jūros pakrantes nuo Fetijos iki Antalijos. Jis padalintas į atkarpas, tad kiekvienas žygeivis gali pasirinkti pagal savo galimybes.
Dar viena puiki kryptis – Bulgarija, kurios net 60 proc. teritorijos dengia kalnai. Rilos ir Pirino nacionaliniai parkai siūlo įspūdingus maršrutus žaliuojančiomis pievomis, tarp ledyninių ežerų ir stačių šlaitų. Rilos kalnuose stūkso aukščiausia Balkanų viršūnė – Musala (2925 m), o prie Septynių Rilos ežerų vedantis takas tapo savotišku žygeivių klasika.
Pirino nacionaliniame parke gamta dar išlaikiusi laukinį charakterį – sengirės, skaidrūs kalnų ežerai ir akmenuoti takai vilioja tiek pradedančiuosius, tiek patyrusius keliautojus. Pasak A. Čizo, žygiuojant tokio tipo reljefu, verta išmokti tausoti jėgas – svarbu ne eiti greitai, o tolygiai ir sąmoningai paskirstyti apkrovą visam kūnui, ypač ilgesnių atkarpų metu.
Specialistas primena, jog keliaujant tokiais ilgais maršrutais, būtina stebėti, kaip organizmas reaguoja į aukščio skirtumus, temperatūros pokyčius ar ilgesnį ėjimą nuokalne. „Kartais didesnę apkrovą kūnas patiria ne kylant, o leidžiantis – būtent tada dažniau pasitaiko pertempimų blauzdos ar kelio srityje“. Tiems, kurie dar tik atranda žygiavimą, rekomenduojama pradėti nuo trumpesnių atkarpų – ne ilgesnių kaip 5–7 kilometrų – ir stebėti, kaip reaguoja kūnas. Taip pamažu formuojama ne tik ištvermė, bet ir stabili laikysena.
Taip pat kineziterapeutas sako, kad svarbiausia nepervertinti savo galimybių, ypač, jei turite mažiau patirties: „Neverta bandyti ką nors kažkam įrodyti, nes pasekmės gali būti liūdnos. Iš pradžių vertėtų išstudijuoti norimą maršrutą, pasidomėti atsiliepimais apie trasą interneto forumuose. Jei trasa gana lygi, o reljefas patogus, galima išbandyti: toks žygis nenualins, nuovargis bus lengvas, o įspūdžių – daug“.
Jeigu norite mėgautis žygiu ir išvengti bereikalingo nuovargio, svarbu tinkamai planuoti dienos ritmą – nepamiršti laiku pailsėti, pavalgyti ir gerti pakankamai vandens. Ypač keliaujant aukščiau nei 1000 metrų virš jūros lygio, tai padeda palaikyti optimalią savijautą visos kelionės metu.
