„Planuoti savo laiką – didžiausias privalumas“, – sako 30-metė vilnietė Rūta Baronaitė. Veikli moteris siuva, gamina odos dirbinius, laisvalaikiu važinėja motociklu ir jau pustrečių metų dirba „Bolt“ pavežėja. Anksčiau vadovaujamą darbą siuvykloje dirbusi R. Baronaitė sako jau nebeįsivaizduojanti samdomo darbo, griežtai sustyguoto grafiko ir džiaugiasi, kad gali užsidirbti iš savo pomėgio vairuoti.
Nuo pavežėjos darbo bandė atkalbėti mama
R. Baronaitė juokauja taip dažnai iš klientų sulaukianti klausimo, kaip ji pradėjo dirbti pavežėja bei ką veikė anksčiau, kad net svarstė atsakymą atspausdinti ir pakabinti automobilio salone. „Gyvenime žengtas pagrindinis mano žingsnis – išeiti iš komforto zonos, kur yra stabilus atlyginimas ir visos garantijos. Kažką reikėjo veikti ir draugė, taip pat vairuojanti „Bolt“ bei žinojusi, kaip man patinka vairuoti, pasiūlė pabandyti šį darbą“, – pasakoja pavežėja, pradžioje maniusi, jog šis darbas bus laikinas. Galiausiai jis tapo pagrindiniu pinigų šaltiniu.
Moteris sako, kad nuo darbo pavežėja ją bandė atkalbėti mama. „Ji iš pradžių buvo nepatenkinta, atkalbinėjo. Sakydavo, kad čia netinkama veikla pagrindiniam darbui, kad tai netinka moterims. Bet kai pamatė, kad tai gali būti mano pagrindinis darbas, o ir man miela veikla, tad dabar jau man niekas nieko nebesako. Tiesiog džiaugiasi, kad išlaikau save ir esu laiminga“, – tikina moteris.
Anot R. Baronaitės, nors sulaukia tokių klausimų, pati nemano, jog šis darbas nėra skirtas moterims. „Esu dirbusi labiau nemoteriškų darbų. Aš pati neskirstau taip stereotipiškai, kas moteriška, o kas ne, bet iš klientų kartais sulaukiu tokių komentarų. Tada teiraujuosi, kodėl žmonės taip mano, bet jie ir patys nežino, kodėl“, – pasakoja vairuotoja.
Moterimi pavežėja stebisi, bet džiaugiasi
Pavežėja tikina, kad kuo toliau, tuo mažiau klientai nustemba, kad „Bolt“ automobiliu atvyksta moteris. „Jau yra nemažai pavežėjų moterų. Kartais džiaugiasi, kai moteris atvažiuoja. Mano automobilyje visada yra vaikiška kėdutė, tai sako „štai, moteris, ji iš karto apie viską pagalvojusi, viską turi“. Taip pat kartais pastebi, kad geriau vairuoju nei vyrukai. Dar būna, kad stebisi, bet retas. O kai tik pradėjau dirbti, klientai net yra prašę nusifotografuoti, kad su moterim važiavo. Sutikau“, – su šypsena pasakoja R. Baronaitė.
Anot pavežėjos, klientai kartais pastebi, jog su mergina gali išsamiau pasikalbėti – būna, kad vos ne visą gyvenimą išpasakoja. Jai įstrigo viena kelionė, kai klientė itin nudžiugo, sulaukusi vairuotojos moters. „Klientė papasakojo, kad kasdien į darbą vyksta ir iš jo grįžta su „Bolt“. Tai pro langus pastebėjusios pensininkės vis piktinosi, kad moteris važinėja vis su kitu vyru. Dėl to klientė labai džiaugėsi, kai pirmą kartą jos atvyko moteris“, – kuriozinę situaciją prisimena R. Baronaitė.
Gėlių iš keleivių kartais sulaukianti vairuotoja sako šiame darbe nesusidūrusi su diskriminacija dėl lyties – tiek vyrai, tiek moterys čia turi lygias galimybes. „Net arbatpinigių atžvilgiu, kiek pasikalbu su vaikinukais, tai nėra taip, kad kaip moteris gaučiau jų daugiau. Kiek nuveši, tiek ir uždirbsi“, – sako pavežėja. Ji neslepia, kad dažnai ir moterys, ir vyrai klausia apie darbo sąlygas, sako, jog norėtų jį išbandyti laisvu metu: „Paaiškinu, kokių dokumentų reikia, norint tapti pavežėju. Nors, manau, kad žmonės dažnai tiesiog bijo savo gyvenime kažką keisti“.
Po darbo automobiliu sėda ant motociklo
Moteris sako, kad jai didžiausias jos darbo privalumas – laisvė. Dažniausiai ji į Vilniaus gatves važiuoja piko metu, o tarp darbų užsiima kitomis veiklomis. „Sėdėti mašinoje ir laukti užsakymų man gaila laiko, kai žinau, kad galiu daryti kažką kito. Žinoma, kartais tenka palaukti, tai dažniausiai skaitau knygą – net nepastebiu, kaip praeina laikas. Būna, kad kažkokie planai pasikeičia, lieka laisva diena ar neturi ką veikti, tai sėdu į automobilį ir važiuoju padirbėti“, – pasakoja R. Baronaitė.
Moteris metus dirbdavo ir naktimis, bet dėl miego trūkumo po to susidarė dienotvarkę be naktinių kelionių. „Jau nebeįsivaizduoju savęs pagal darbo sutartį dirbančios, man reikia laisvės. Planuoti savo laiką – didžiausias privalumas. Žinoma, ne kiekvienas žmogus gali taip dirbti, nes jei nemoki laiko planuotis, bus labai sudėtinga“, – įsitikinusi R. Baronaitė.
Taip pat ji džiaugiasi tarp darbų galinti skirti daug laiko savo išskirtiniams hobiams. Moteris siuva odos dirbinius bei vairuoja motociklą: „Labai gerai tas laisvas laikas. Ypač vasarą – išlenda saulė, nėra darbo ar tingisi dirbti, važiuoju tada motociklu pasivažinėti.“
Apie laisvės poreikį atspindintį pomėgį vairuoti motociklą „Bolt“ vairuotoja dažnai bendrauja ir su keleiviais. „Vienas klientas išlipdamas pasakė, kad arbatpinigių niekam neduoda, bet man davė, nes iš vairavimo stiliaus pastebėjo, jog motociklą vairuoju. Pastaruoju metu klientai vis nustebina – patys paklausia, ar vairuoju ir motociklą. Gal pagal vairavimo stilių pamato, nes motociklininkai rikiuojantis galvą pasuka – veidrodėlio neužtenka. Beje, juokingas sutapimas, kad vairuoju Yamaha modelį, kuris vadinasi Bolt. Tai kai klientai klausia, kokį motociklą vairuoju, iš pradžių nesupranta, tenka paaiškinti, kad Bolt yra ir motociklo modelis“, – juokiasi R. Baronaitė.
Labiausiai liūdina kai kurių klientų požiūris
R. Baronaitė sako dažnai sulaukianti klausimų, ar toks darbas saugus, ypač tamsiuoju paros metu. Bet ji tikina, kad naktimis buvo net smagiau važiuoti, nes dauguma klientų atsipalaidavę, o dieną – daugiau įsitempusių, piktų žmonių. Anot moters, dažniausiai su nepatenkintais keleiviais užtenka pajuokauti, o kartais tenka pasiginčyti. Ypač, kai jie reikalauja pažeisti Kelių eismo taisykles.
„Kiekviename darbe gali nutikti nesaugių situacijų, nes visur visokių žmonių pasitaiko. Ypač paslaugų sektoriuje. Tiesiog reikia pikto žmogaus neprovokuoti, o jį nuraminti. Stengiuosi neapkrauti savęs, bet psichologijos reikia nemažai šiame darbe“, – pabrėžia R. Baronaitė. Moteris sako, kad būtent bendravimas, neigiamas klientų požiūris šiame darbe yra sudėtingiausia dalis.
„Labai nustebau, kaip žmonės vertina pagal tai, ką tu dirbi. Kartą vežiau merginą, su kuria smagiai bendravome. Ji man aiškino, kaip į vieną kiemą įvažiuoti, ir aš pasakiau, kad žinau, nes pati tame kieme gyvenu. Tai klientė pareplikavo, kad „pasirodo, šiais laikais bet kas gali centre gyventi“. O kartą klientė man pasakė, kad šis darbas nereikalauja jokių atsakomybių. Tai aš atsakiau: „Bet jūsų gyvybė mano rankose ir man atrodo, kad tai pati didžiausias atsakomybė“. Tada ji visą kelią tylėjo. Kartais žmonės nepagalvoja, ką sako. Tikrai kelis mėnesius lipau per save vien dėl žmonių požiūrio. Po to pradėjau nebekreipti dėmesio, kad žmonės vertina kitus pagal darbus. Nors tai keičiasi, bet dar reikia pakopti nemažai laiptelių į viršų“, – atvirauja R. Baronaitė.
Jolita Macelytė
