„Būti ar nebūti“ – vienas iš tų klausimų, kurį neretai užduoda žmogus, panašiai kaip Viljamo Šekspyro sukurtas personažas Hamletas, siekdamas išspręsti jį kamuojančią dilemą.
Pastarasiais metais Lietuvoje didžioji dalis dirbančiųjų dažnai kelia hamletišką klausimą – kaupti papildomai pensijai ar ne. Ši tema ypač aktuali kiekvienų metų pradžioje. Tada „Sodra“ automatiškai įtraukia į antros pakopos pensijų kaupimą tuos, kurie iki šiol niekada nekaupė pensijai ar kuriems mažiau nei 40 metų.
Ne mažesnis sumišimas būna ir birželio 30 dieną, kada gyventojai, nenorintys papildomai kaupti pensijai, gali atsisakyti tą daryti. Jeigu neatsisakysite – būsite automatiškai įtraukti į II pakopą.
Taigi, ką reiškia II ir III pensijų kaupimo pakopos ir kaip jose vyksta taupymas.
Kiek pinigų galima sukaupti?
Pensijos kaupimas nėra populiariausia ar mėgstamiausia tema Lietuvoje, tačiau šios temos aktualumas kasmet vis auga. Pirmiausia dėl to, kad pensijų kaupimo dalyviais yra didžioji Lietuvos mokesčių mokėtojų dalis. O antra – „Sodros“ problema gilėja, būsimų pensininkų senatvės išmokos siekia vos 30–40 proc. buvusių pajamų, o demografinė padėtis leidžia spėti, kad ateityje šis santykis dar labiau suprastės. Problemos čia nesibaigia. Statistiškai – vėliausiai prisijungusių prie ES šalių gyventojai (taip pat ir Lietuvos) praktiškai neturi alternatyvių pajamų šaltinių senatvėje, išskyrus valstybinę pensiją.
Šiuo metu kaupiantis II pakopoje turėtų išeiti į pensiją su 50–60 proc. buvusių pajamų. Tad situacija jau šiek tiek geresnė. Kiek tai kainuoja dirbančiajam žmogui? Dažnai pykstama, kad nuskaičiuojami 3 proc. nuo atlyginimo, kad šių pinigų reikia jau dabar. Deja, pamirštama, kad šie 3 proc. nuskaičiuojami nuo bruto atlyginimo, tai reiškia, kad II pakopos sąskaitą pasieks ir tie pinigai, kuriuos darbdavys bet kuriuo atveju sumokėtų valstybei. O kur dar valstybės priedas, kuris skaičiuojamas nuo užpernykščių metų vidutinio statistinio lietuvio atlyginimo… Tai – beveik trys šimtai eurų per metus. Pridėjus investicinę grąžą, kuri lenkia pastarųjų 20 m. vidutinę infliaciją, gauname rezultatą, kuris mums pridės 20–30 proc. santykinių pajamų tada, kada galbūt mažiausiai norėsis taupyti.
Kitas įrankis, kuris nepelnytai yra nepopuliarus Lietuvoje – III pakopa, kuris dažnai maišomas su investiciniu gyvybės draudimu, nors tai absoliučiai skirtingi produktai. III pakopa iš esmės yra tiesiog investicinė sąskaita, kuri neįpareigoja, tai nėra finansinis įsipareigojimas. Joje galima pasirinkti savo įmokų dydį, dažnumą, fondų rizikų lygį. III pakopoje nebūtina kaupti, kol bus pradėta mokėti valstybinė pensija, čia galime patys pasirinkti kada pinigus pasiimsime ir kiek jų pasiimsime. Kadangi tai – investicinis produktas, tai ir mokestinė aplinka visiškai kitokia nei investicinio gyvybės draudimo. Todėl daugeliu atveju šis produktas atneš norimą investicinį rezultatą greičiau.
Kaupiant antroje ir trečioje pakopoje tampa realu pensijoje tikėtis 70–90 proc. buvusių pajamų. O tai jau europietiškas santykis.
Verta užsiminti ir apie investicinį gyvybės draudimą, kurį, kaip kaupimo įrankį, renkasi apie 95% žmonių. Šis produktas tai du pasiūlymai viename. Paprastam vartotojui jis, pirmiausia, suteikia apsaugą nuo finansinių sunkumų nelaimės atvejus, o tik tada laikomas investavimo priemone. Dažnu atveju jis – brangesnis nei III pakopos pensijų fondas, tačiau, mano nuomone, šeimos pajamų gavėjui rinkoje tai – geriausias draudimo variantas. Šis kaupimo įrankis brangesnis dėl to, kad apdraustojo mirties atveju, šeima tikrai gautų išmoką. Fiksuota labai mažai atvejų kai gyvybės draudimo suma neišmokama (pvz., karas ar savižudybė per pirmus tris sutarties metus).
Mažai kas žino, bet po 10 metų tik dviejų turto klasių pelnas Lietuvoje yra neapmokestinamas. Tai – nekilnojamasis turtas bei investiciniai vienetai, sukaupti investiciniame gyvybės draudime. Šiuolaikiniai Lietuvoje esantys gyvybės draudimai tikrai gali pasiūlyti puikias investicines kryptis, į kurias galima investuoti vos nuo 30 eur./mėn. Į tas pačias kryptis investuojant savarankiškai pelnas visada bus apmokestinamas. Kaip žinia, beveik visi dirbantieji gali pasinaudoti GPM lengvata ir per III pakopą bei draudimą susigrąžinti iki 20 proc. nuo sumokėtų įmokų. Skamba kaip 20 proc. garantuotos palūkanos, kas šias investicijas daro dar patrauklesnėmis.
Pensijų kaupimu domisi vis jaunesni
Antra ir trečia pakopa domisi įvairaus amžiaus žmonės – tiek jauniausi darbo rinkos dalyviai, tiek žmonės, kuriems pensija jau ant nosies. Džiugina tai, kad jaunoji karta vis labiau domisi finansiniais įrankiais, tarp jų ir pensijų pakopomis. Tai leidžia sąmoningai priimti sprendimus, kurie turės įtakos finansinei ateičiai. Šioje srityje, kaip ir visose investicijose – labai svarbus laikas. Kuo ilgiau investuojame, tuo lengviau galime pasiekti finansinius tikslus ir gauti didesnę grąžą.
Jaunimui įdomu istorinės grąžos, užsienio šalių gerosios ir blogosios praktikos, kur investuoja fondai, kokios kitos papildomos naudos, mokestinės lengvatos. Vyresniesiems dažniausiai kyla kitokio pobūdžio klausimai – ar pinigai paveldimi, kas nutiktų, jei kompanijos bankrutuotų, kada verta stabdyti II pakopą, kad pasiimti pinigus vienu kartu, o ne dalimis.
Pakopinė sistema Lietuvoje gyvuoja nuo reformos 2004-aisiais. Per šį laikotarpį buvo ir daugiau reformų, o paskutinė įvyko 2019 m. Ji atnešė ne vieną sistemos patobulinimą, vienas iš jų – gyvenimo ciklo fondai. Iki 2019 m. dauguma kaupiančiųjų dalyvavo ne tiksliniuose fonduose pagal savo amžių. Dažnai jaunesnieji dalyviai kaupė pernelyg konservatyviuose fonduose, o vyresnieji per daug rizikinguose, nes nuo 2004 iki 2019 m. pradžios pensijų fondai buvo valdomi remiantis nekintančia investavimo strategija. Vieni investavo į obligacijas, kiti į akcijas, o treti į abi šias turto klases.
Gyvenimo ciklo fondų įvedimo tikslas – apsaugoti pensijų kaupimo sistemos dalyvius nuo galimų klaidų kaupiant netinkamos investavimo strategijos fonde. O kaupimo dalyviams nebereikia rūpintis investavimo strategijos keitimu. Dalyviai automatiškai įtraukiami į fondus, kurie subalansuoti jų amžiaus grupei. Visgi, jeigu kaupimo dalyvis mano, kad nori būti kitame fonde, ši galimybė jam taip pat palikta.
Jeigu bankrutuotų fondą valdanti pensijų kaupimo bendrovė – ne bėda
Dažnai išgirstu klausimą – kas nutiktų, jeigu bankrutuotų fondą valdanti pensijų kaupimo bendrovė. Jeigu taip nutiktų, yra galimybė pasirinkti kitą fondą norimoje bendrovėje. III pakopos fonde esantį turtą galima atsiimti bet kada. O pasikeisti į kitos bendrovės fondą galima ir nelaukiant bankrotų.
Kontrolės institucija Lietuvos bankas kas ketvirtį skelbia kaip sekasi visiems Lietuvoje esantiems II ir III pakopos fondams. Jeigu matote, kad jūsų fondas dirba prasčiau negu fondai, esantys kitoje kompanijoje, galite savo sutartį perkelti į norimą bendrovę. Užtenka kreiptis į naująją bendrovę. Nuo 2019 m. nebeliko prievolės tokius perėjimus tvirtinti notariškai. Visgi, rekomenduojama stebėti ilgalaikius rezultatus, o ne trumpalaikius ir tada priimti sprendimus. O kartą per porą metų pasitikrinti kaip sekasi jūsų pensijų krepšeliui ir tai palyginti su bendra rinkos situacija – tiesiog būtina finansinė higiena.
Visų šių sąlygų nereikia papildomai įtraukinėti į sutartį. Jos visos numatytos LR Pensijų kaupimo ir LR Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymuose. Todėl jei sutarties sąlygos prieštarautų šiems įstatymams – teisiškai jos negaliotų.
Geriausia – mokytis iš kitų šalių
Visi žinome stereotipą apie turtingą vokietį pensininką, kuris plaukioja po kruizus, keliauja po pasaulį ir puikiai leidžia savo gyvenimo rudenį. Ši istorija – ne iš piršto laužta. Vokiečiai iš valstybinės pensijos dengia dar mažesnę buvusių pajamų dalį negu Lietuvos pensininkai. Bet jų pakopinė sistema veikia jau nuo 1977 m. Tai reiškia, kad per šį laikotarpį visiškai pasikeitė visa dirbančiųjų karta, tad matome to rezultatus. Svarbu suprasti, kad pakopinė sistema, tai nėra kažkurios iš mūsų buvusių valdžių išsigalvojimas. Tai – geroji užsienio praktika, kuri pritaikyta Lietuvoje.
Sistemiškai Lietuvos pakopinė sistema panašiausia į Jungtinės Karalystės. Bet tas pats pakopinės sistemos principas su trijų pakopų elementais yra dažnas reiškinys ir kitose išsivysčiusiose šalyse. Beveik identišką sistemą turi Prancūzija, Šveicarija, Italija, Airija, Lenkija. Skandinavijos šalys – Švedija, Norvegija, Suomija turi labai panašią sistemą, bet antros pakopos analogas tvarkomas per vietines profsąjungas. Žiūrint į dar modernesnes valstybes, pavyzdžiui, Jungtinius Arabų Emyratus, tokios valstybinės įstaigos, kaip „Sodra“ išvis nėra. Vietiniai gyventojai savo pensija rūpinasi vien tik privačiuose fonduose. Manau, Lietuva gali pasiekti geriausią rezultatą ir mokydamasi iš skirtingų užsienio šalių ateities pensininkams suteikti orią senatvę.
Giedrius Poska, „iFuture INVESTMENTS“ pardavimų grupės vadovas
