Cukrinis diabetas iš paciento pareikalauja daug laiko ir pastangų pakeisti savo gyvenimo būdą. Prieš trejus metus išgirdusi I tipo cukrinio diabeto diagnozę Viktorija prisimena, kai po savaitės ligoninėje teko išeiti į nežinią, kaip gyventi su šia liga.
Diagnozė Viktorijai buvo netikėta, mat mergina jokių simptomų iki tol nejautė, o ligos priežastis – taip pat neaiški. Šeimoje būta tokių atvejų, tačiau tyrimų metu nustatyta, kad Viktorija cukrinio diabeto visgi nepaveldėjo.
„Pradžia buvo išties sudėtinga, nes ši liga apipinta visokiais mitais, daug dalykų, kuriuos buvau girdėjusi, kaip gyventi su cukriniu diabetu, koks jos gydymas ir komplikacijos, visiškai prasilenkia su realybe. Pirmaisiais metais teko visko daug sužinoti, domėtis, skaityti, bendrauti su daug gydytojų, praeiti daug mokymų ir perskaityti daug knygų. Visą informaciją sudėjus į vieną vietą, pasidarė ne taip baisu. Supratau, kad reikia skirti daugiau laiko savo sveikatai, kur kas daugiau nei sveikam žmogui: lankytis pas gydytojus, nuolat daryti tyrimus, sekti ligos eigą. Ir, žinoma, gyventi sveiką gyvenimo būdą – rūpintis sveika mityba, užsiimti fiziniu aktyvumu, nes kitos išeities paprasčiausiai nėra“, – dalijasi pašnekovė.
Kitiems cukriniu diabetu sergantiems pacientams Viktorija pataria kuo daugiau domėtis šia liga ir rūpintis savo sveikata, mat sveikatos sistema veikia taip, kad gydytojai naikina pasekmes, bet priežasčių niekada nesprendžia.
„Dažnai išgirdę cukrinio diabeto diagnozę žmonės praranda viltį, galvoja, kad tai kažkas neįveikiamo, tačiau taip nėra. Įgavus daugiau žinių ir atradus tinkamus sau metodus, galima gyventi sveiko žmogaus gyvenimą. Mūsų sveikatos sistema nespėja suteikti tiek individualaus dėmesio pacientui, kiek jo reikia. Po pirmos savaitės ligoninėje išeini gyventi be jokių žinių, tik su minimaliu jų bagažu, kaip palaikyti gyvybę. Dėl to ir atsiranda tiek daug komplikacijų, o galybė pacientų skundžiasi prasta ligos eiga. Tačiau patys pacientai turėtų daugiau domėtis ir ieškoti būdų, kaip gyventi normalų gyvenimą. Viskas priklauso nuo mūsų pačių“, – įsitikinusi Viktorija.
Cukrinio diabeto matematika
Mergina pasakoja, kad pagrindinis dalykas, kurį turėjo keisti buvo mityba – kaskart prieš kažką valgydama ji turi žinoti, kiek konkrečiai angliavandenių tame patiekale ar maisto produkte yra. Viskas tam, kad būtų teisingai parinkta insulino dozė.
„Nuo šio skaičiavimo priklauso visa ligos kontrolė ir gyvenimo kokybė, nes klaidingai pasirinkus insulino dozę – gliukozės kiekis kraujyje gali pernelyg pakilti ar nukristi. Nuo per žemo gliukozės lygio kamuoja bloga savijauta, kyla rizika patekti į komą. Nuo per aukšto – prasideda ilgalaikės komplikacijos: kraujotakos ir regos sutrikimai, galūnių tirpimai, sunkesnis žaizdų gijimas ir t.t. Palaikant tinkamą gliukozės kiekį kraujyje, įmanoma gyveni normalų gyvenimą – tiesiog reikia daug žinių ir nuolatinės kontrolės. Pradžioje atrodė labai sunku, bet paskui įpranti“, – kalba Viktorija.
Ji džiaugiasi, kad kol kas kontroliuoti ligą sekasi puikiai, išvengiant galimų komplikacijų. Bloga savijauta merginą kamuoja tik tuomet, kai gliukozės kiekis kraujyje nukrenta per daug, tada apima galvos svaigimas, nerimas, rankų drebėjimas.
„Buvo labai keista, kai vos patekus į ligoninę, reikėjo pačiai į rankas imti adatą ir leistis insuliną. Anksčiau bijodavau adatų, tačiau per tą savaitę ligoninėje turėjau įveikti šią baimę, nes niekas kitas šalia manęs 24 valandas per parą nebus ir vaistų nesuleis. Kai nelieka kitų pasirinkimų – adata pasidaro ne tokia ir baisi“, – prisipažįsta pašnekovė.
Kelias į geresnę ligos kontrolę
Ieškodama, kaip pagerinti savo sveikatą ir dar geriau kontroliuoti ligą, Viktorija išbandė įvairiausias dietas, maisto papildus, kitus gydymo metodus. Vienas jų – ozono terapija.
„Ką padaro kūnui gliukozės svyravimas kraujyje? Sutrikdo kraujotaką. Prasideda dar nejuntami pirmieji pokyčiai organizme, pavyzdžiui, dėl per aukšto gliukozės lygio pažeidžiamos kraujagyslės. Pirmiausiai nukenčia ploniausios, esančios galūnėse – tai rankų ir kojų pirštai, kurie dėl to tirpsta. Tuo tarpu ozono terapija padeda suaktyvinti kraujotaką. Ji man veikia kaip cukrinio diabeto komplikacijų prevencija, papildoma priemonė pagerinti organizmo būklę, imunitetą. Pavyzdžiui, anksčiau labai dažnai peršaldavau, dabar susergu kur kas rečiau“, – pasakoja pacientė.
Anot jos, be prevenciškai teikiamos naudos, po terapijos mergina jaučia ir didesnį energijos kiekį.
„Dėl diabeto kontrolės ir bendros organizmo būklės skiriu laiko fiziniam aktyvumui, tai po terapijos pastebėjau, kad treniruočių metu turiu kur kas daugiau jėgų. Pats fizinis krūvis man padeda palaikyti geresnį gliukozės kiekį kraujyje, sumažina jautrumą insulinui – tai reiškia, kad galiu naudoti mažesnes jo dozes“, – sako Viktorija.
Pasak klinikos „Vibramedica“ gydytojos Jolantos Versekienės, ozono terapija veikia žmogaus organizmą, sustiprindama jo gynybines funkcijas.
„Patekęs į kraują ozonas sudaro naudingus junginius – ozonidus, kurie teigiamai veikia organizmą, pastarieji gerina deguonies atsipalaidavimą iš ląstelių, suaktyvina raudonuosius kraujo kūnelius, dėl ko audiniai aprūpinami deguonimi, gerėja jų funkcinė būklė, energetika, dėl to ląstelės pradeda funkcionuoti daug intensyviau, o tai atsispindi paciento būklėje – gerėja bendra savijauta, tampa paprasčiau palaikyti fizinį aktyvumą“, – vardija medikė.
Ji priduria, kad sergantiems cukriniu diabetu aktualu tai, jog ozonas padidina ląstelių membranų pralaidumą gliukozei, dėl ko gliukozės kiekis kraujyje sumažėja, o audiniuose – padidėja.
„Ozono terapija yra viena iš kompleksinio diabeto gydymo priemonių, padedančių geriau suvaldyti ligą ir gyventi visavertišką gyvenimą. Tinkamam rezultatui pasiekti rekomenduojama atlikti 8-10-ties procedūrų kursą dukart per metus ir visiškai nesvarbu, kurio tipo diabetu pacientas serga. Iš paciento paimamas nedidelis kiekis kraujo yra prisotinamas ozonu, kuris gaminamas iš medicininio deguonies, naudojant specialų generatorių. Saugia ozono koncentracija prisotintas kraujas grąžinamas į paciento organizmą“, – aiškina J. Versekienė.
Anot jos, procedūra nerekomenduojama tuo atveju, jei pacientą kamuoja trombocitopenija, alergija ozonui, kraujavimas, krešėjimo sutrikimai, hemoraginis insultas.
